Rugsėjo 28–spalio 2 dienomis Europoje minima Urologijos savaitė (Urology Week). Kiekvienais metais Europos urologų asociacija šią savaitę skiria vis kitai visuomenei svarbiai urologinei temai. 2026-aisiais dėmesio centre – inkstų vėžys ir siekis „nutraukti tylą“ apie ligą, kuri neretai ilgą laiką nesukelia aiškių simptomų.

Urology Week reikšmė – ne tik informuoti apie konkrečią ligą. Tai galimybė kalbėti apie tai, ką žmonės gali padaryti patys, kaip šiandien diagnozuojamos ir gydomos urologinės ligos ir kur sveikatos sistemoje dar reikia pokyčių. Šiemet kalbant apie inkstų vėžį ypač svarbi tampa ankstyvo ligos atpažinimo, savalaikio ištyrimo ir šiuolaikinio gydymo tema.

Inkstų vėžys yra viena tų onkologinių ligų, kuri gali ilgai nesukelti ryškių simptomų. Dalis navikų aptinkami atliekant pilvo organų ultragarsinį tyrimą, kompiuterinę tomografiją ar kitą vaizdinį tyrimą dėl visai kitos priežasties. Tačiau tai nereiškia, kad atsiradusius neaiškius ar užsitęsusius simptomus galima ignoruoti. EAU šių metų kampanijoje būtent ir ragina žmones žinoti galimus ligos požymius bei rizikos veiksnius ir kreiptis į gydytoją, jei kyla abejonių.

Apie inkstų vėžį kalbamės su LUD viceprezidentu, Nacionalinio vėžio centro gydytoju urologu doc. dr. Aušvydu Patašiumi, apie tai, kaip šiandien ši liga diagnozuojama ir gydoma, kokie pokyčiai įvyko medicinoje ir kokių sprendimų dar reikia Lietuvoje. Pacientas Jonas Gulbinas dalinasi savo istorija ir patyrimais – nuo pirmojo simptomo, kurio ilgą laiką nesureikšmino, iki beveik 10 cm inksto naviko diagnozės.

Gydytojo pozicija: inkstų vėžio gydymas šiandien – gerokai kitoks

Viena svarbiausių inkstų vėžio ypatybių – liga gali ilgą laiką vystytis visiškai be simptomų. Būtent todėl nemaža dalis inkstų navikų nustatomi ne kryptingos paieškos, o atsitiktinumo dėka – atliekant pilvo ultragarsą ar kitus vaizdinius tyrimus dėl visai kitų priežasčių. Apie tai, kaip toks radinys turėtų virsti savalaikiu gydymu, ir kodėl šiandienos onkourologijoje vis rečiau egzistuoja vienas „teisingas" atsakymas, pasakoja doc. dr. Aušvydas Patašius.

„Inkstų vėžiui nėra visuotinės populiacinės patikros programos, nes nėra pakankamai įrodymų, kad tokia programa duotų naudą visai populiacijai. Todėl šiuo atveju ypač svarbu, kad atsitiktinai aptiktas pakitimas nebūtų prarastas sveikatos sistemoje ir pacientas laiku patektų pas specialistą", – sako doc. dr. A. Patašius. Kitaip tariant, sistemos užduotis šiuo atveju – ne suorganizuoti masinį patikrinimą, o užtikrinti, kad jau atsiradęs radinys nedingtų administraciniuose tarpuose tarp šeimos gydytojo, radiologo ir urologo.

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad šiandien kelias nuo pirmojo radinio iki gydymo ne visada yra toks sklandus, koks galėtų būti. Aptikus darinį inkste turi būti aišku, kokie tyrimai reikalingi toliau, kada pacientas turi patekti pas urologą ir per kiek laiko turi būti priimtas sprendimas dėl gydymo.

Kartu pasikeitė ir pats požiūris į inkstų naviko gydymą. Anksčiau radus naviką dažnai buvo pašalinamas visas inkstas. Šiandien, esant mažesniems navikams, daug dažniau siekiama išsaugoti kuo daugiau sveiko inksto audinio – atliekama dalinė nefrektomija, taip pat vis dažniau taikomi minimaliai invaziniai, įskaitant robotų asistuojamus, metodus. Tam tikrais atvejais galima naviko abliacija, o kai kuriems vyresniems ar daugiau gretutinių ligų turintiems pacientams, kai navikas auga lėtai, gali būti pasirenkama aktyvi stebėsena. 2026 metų EAU inkstų vėžio gairėse taip pat akcentuojamas individualus gydymo pasirinkimas, alternatyvos chirurgijai, inkstų funkcijos išsaugojimas ir didesnis paciento įtraukimas į sprendimus.

Pasak A. Patašiaus, šiandien ne visada egzistuoja vienas „teisingas" gydymo būdas. „Pavyzdžiui, 70 metų pacientui, kuriam nustatytas 3 cm inksto navikas, gali būti svarstoma operacija, abliacija arba aktyvi stebėsena. Sprendimas priklauso nuo naviko savybių, jo biologijos, inkstų funkcijos, paciento amžiaus, gretutinių ligų ir paties žmogaus gyvenimo prioritetų", – aiškina gydytojas. Būtent čia, jo teigimu, ypač svarbi tampa paties paciento pozicija: „Jei egzistuoja keli pagrįsti gydymo variantai, žmogus turi suprasti, kuo jie skiriasi, kokią naudą ir riziką turi kiekvienas iš jų. Pacientas neturėtų būti tik tas, kuris pasyviai sutinka su gydytojo sprendimu."

Dar didesnis lūžis įvyko gydant išplitusį inkstų vėžį. Jei prieš kelis dešimtmečius metastazavusios ligos gydymo galimybės buvo labai ribotos, šiandien imunoterapijos deriniai ir kiti sisteminio gydymo būdai iš esmės pakeitė situaciją. Kai kuriems pacientams galima pasiekti ilgalaikę ligos kontrolę, o daliai – ilgus laikotarpius be aktyvaus gydymo. Tačiau, kaip pabrėžia A. Patašius, naujos galimybės nereiškia, kad visi klausimai išspręsti: vis dar nėra biomarkerio, kuris leistų tiksliai iš anksto nustatyti, kuris gydymo būdas konkrečiam pacientui bus veiksmingiausias. Imunoterapija gali sukelti imuninių nepageidaujamų reakcijų, todėl pacientams reikalingas aiškus stebėjimas ir skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimas.

A. Patašiaus vertinimu, Lietuvoje svarbu ne tik turėti prieigą prie šiuolaikinio gydymo, bet ir stebėti, kaip visa sistema veikia praktikoje: kiek laiko praeina nuo pirmojo naviko radinio iki gydymo, kokie pacientų rezultatai skirtinguose centruose, kaip organizuojamas pacientų stebėjimas po gydymo. Sudėtingesnės inkstų navikų operacijos, gydytojo manymu, turėtų būti koncentruojamos didesnę patirtį turinčiuose centruose, o daugiadalykė gydytojų komanda turėtų padėti priimti sprendimus sudėtingesniais atvejais.

Galiausiai, kalbėdamas apie prevenciją, gydytojas pabrėžia, kad jos nereikėtų suprasti kaip garantijos nesusirgti vėžiu. Tačiau yra rizikos veiksnių, kuriuos žmogus gali kontroliuoti: rūkymas, nutukimas, nekontroliuojamas aukštas kraujospūdis.

Paciento istorija: didžiausia klaida – delsti

Jono Gulbino istorija prasidėjo ne nuo skausmo inkstų srityje ir ne nuo įtarimo, kad jis gali sirgti vėžiu. Iki diagnozės apie inkstų vėžį jis, kaip pats sako, praktiškai nieko nežinojo. Pirmasis simptomas buvo visą kūną apėmęs niežulys. Dėl jo Jonas kreipėsi į dermatologus, vėliau – į alergologą, tačiau aiškios priežasties rasti nepavyko. Tuomet jam buvo rekomenduota apsilankyti pas gastroenterologą, tačiau šį vizitą jis vis atidėliojo.

„Man didžiausia mano klaida buvo tai, kad labai ilgai delsiau. Niežulys man labai netrukdė, daug keliavau, sportavau, kopiau į kalnus. Buvau pas dermatologus, pas alergologą, nieko nerado, pasiūlė kreiptis į gastroenterologą, bet aš tą vizitą atidėliojau metus“, – savo istoriją prisimena Jonas.

Galiausiai 2026 metų birželį jis kreipėsi į gastroenterologą. Atlikus kraujo tyrimus ir pilvo organų ultragarsą, gydytojas pastebėjo pakitimą kairiajame inkste ir išsiuntė atlikti magnetinio rezonanso tyrimą. Birželio 12 dieną atliktas MRT, o birželio 15-ąją Jonas sužinojo, kad kairiajame inkste yra beveik 10 cm dydžio navikas.

„Pirma reakcija buvo – negali būti. Ar tai mirtina? Buvo labai sunku. Pradedi galvoti apie tai, kas dabar bus su gyvenimu, ar reikės chemoterapijos, kiek jo liko. Labai sunku buvo laukti tą savaitę iki urologo konsultacijos, nes nežinojau, kas manęs laukia“, – pirmąsias dienas po diagnozės prisimena jis.

Pagal naviko dydį ir padidėjusius limfmazgius iš pradžių buvo įtariama galima IV ligos stadija. Jonui teko laukti biopsijos ir papildomų tyrimų rezultatų. Būtent šis laukimas, nežinomybė ir negalėjimas suprasti, kas vyksta organizme, buvo vienas sunkiausių ligos etapų.

„Aš niekaip negalėjau patikėti, kad galiu turėti tokį didelį naviką. Juk neseniai kopiau į kalnus, sportavau, jaučiausi gal net geriausios fizinės formos gyvenime. Nebuvo jokio kairiojo šono skausmo, nieko tokio, kas būtų privertęs pagalvoti apie inkstus“, – savo tuometinę būseną vertina Jonas.

Jam svarbu pabrėžti ir kitą šios istorijos pusę – kaip daug reiškė tai, kad po diagnozės tyrimai ir konsultacijos buvo atliekami greitai. „Žaliasis koridorius“ leido per trumpą laiką atlikti reikalingus tyrimus, gauti specialistų konsultacijas ir suprasti, kokie bus tolesni žingsniai.

„Man labai padėjo tai, kad viskas vyko greitai. Buvo aišku, kas bus toliau – jeigu stadija lengvesnė, vienas kelias, jeigu sunkesnė, kitas. Kai žinai, kas vyksta ir ką gydytojai darys toliau, atsiranda viltis. Man labai svarbu buvo aiškus gydytojų bendravimas ir tai, kad jaučiau, jog esu prižiūrimas“, – gydymo pradžią prisimena Jonas.

Birželio pabaigoje atlikti tyrimai parodė, kad iš pradžių įtarta IV ligos stadija nepasitvirtino – metastazių nenustatyta, todėl buvo galima planuoti operaciją. Liepos 8 dieną Jonui pašalintas kairysis inkstas, navikas ir limfmazgiai. Vėliau pradėtas tolesnis gydymas imunoterapija.

Po operacijos Joną nustebino ir tai, kaip greitai organizmas pradėjo atsistatyti. Nors buvo atliktas didelės apimties pjūvis, jis tikėjosi, kad ligoninėje ir lovoje teks praleisti gerokai daugiau laiko.

„Buvo apie 20 centimetrų pjūvis, todėl galvojau, kad gulėsiu lovoje kelias savaites. Bet jau antrą–trečią dieną atsistojau ir vaikščiojau. Po dviejų–trijų savaičių jau normaliai vaikščiojau, energija taip pat po truputį grįžinėja. Mane tai labai nustebino“, – pasakoja Jonas.

Vis dėlto liga pakeitė jo kasdienybę. Aktyvų sportą ir kopimą į kalnus kol kas tenka atidėti, fizinį krūvį riboti, tausoti energiją. Jonas dar negrįžo į darbą, o imunoterapija atliekama kas tris savaites.

„Dabar esu tokiame taupymo režime. Negaliu kilnoti, kol kas daugiausia vaikštau, sportas ir aktyvumas, prie kurių buvau įpratęs, turi palaukti. Kas tris savaites turiu imunoterapiją. Turiu prisitaikyti prie naujos situacijos ir išmokti klausyti savo kūno bei gydytojų“, – dabartinį etapą apibūdina jis.

Ši patirtis pakeitė ir Jono požiūrį į sveikatą. Jis planuoja daugiau dėmesio skirti mitybai, fiziniam aktyvumui, reguliariems sveikatos patikrinimams ir gydytojų rekomendacijoms. Tačiau svarbiausia žinutė, kurią jis norėtų perduoti kitiems, susijusi su savo paties klaida – pernelyg ilgu laukimu.

„Aš tikrai patarčiau neignoruoti to, kas vyksta organizme. Jeigu kažkas atsiranda ir nežinai, kodėl, reikia išsiaiškinti. Aš pats galvojau, kad galiu palaukti, nes niežulys man netrukdė gyventi. Dabar suprantu, kad geriau nueiti pas gydytoją ir išsiaiškinti, negu metų metus atidėlioti, taip pat rūpintis savimi, vengti žalingų įpročių, bent kartais pasportuoti. Mylėkite save, rūpinkitės savimi, mėgaukitės gyvenimu. Optimizmas ir gera nuotaika taip pat padeda tiek ir sveikam, ir susiduriančiam su iššūkiais“, – sako Jonas.

Jo istorija nėra apie tai, kad kiekvienas užsitęsęs niežulys reiškia inkstų vėžį. Ji apie kitką – apie simptomą, kurio priežastis ilgą laiką liko neaiški, ir apie sprendimą, kurį pats Jonas šiandien vertina kitaip. „Didžiausia mano klaida buvo delsimas“, – šią mintį jis kartoja ne kaip abstraktų patarimą, o kaip asmeninę savo ligos patirtį.

Ką svarbu žinoti apie inkstų vėžį?

Inkstų vėžys gali ilgą laiką nesukelti aiškių, tik šiai ligai būdingų simptomų. Neretai jis aptinkamas atsitiktinai, atliekant ultragarsinį, kompiuterinės tomografijos ar kitą tyrimą dėl visai kitos priežasties. Todėl vien simptomų nebuvimas nėra priežastis manyti, kad inkstai nepažeisti.

Kita vertus, atsiradę ar užsitęsę neaiškūs organizmo pokyčiai neturėtų būti ignoruojami. Kraujas šlapime, nepaaiškinamas skausmas šone ar juosmens srityje, neaiškus svorio kritimas, užsitęsęs nuovargis, karščiavimas ar kiti nauji simptomai gali turėti daugybę priežasčių ir nebūtinai reiškia inkstų vėžį. Tačiau jų priežastį svarbu išsiaiškinti su gydytoju, ypač jei simptomai nepraeina ar kartojasi.

Šiuo metu nėra visuotinės patikros programos, skirtos besimptomiam inkstų vėžiui nustatyti. Todėl visuomenės informuotumas ir dėmesys savo sveikatai išlieka svarbūs: žinoti galimus ligos požymius, įvertinti rizikos veiksnius ir nevilkinti konsultacijos, kai atsiranda neaiškių ar užsitęsusių pokyčių.

Svarbu žinoti ir tai, kad diagnozė nėra gydymo galimybių pabaiga. Šiandien inkstų vėžys gydomas atsižvelgiant į naviko dydį, išplitimą, paciento sveikatos būklę ir kitus individualius veiksnius. Esant mažesniems navikams, kai kuriais atvejais galima pašalinti tik naviką ir išsaugoti dalį inksto, taikomas aktyvus stebėjimas ar abliaciniai gydymo metodai. Išplitusios ligos gydymo galimybės taip pat gerokai išsiplėtė – taikomi šiuolaikiniai sisteminio gydymo metodai, tarp jų ir imunoterapija.

Todėl pagrindinė Urologijos savaitės žinutė nėra raginimas ieškoti ligos ten, kur jos nėra. Tai kvietimas žinoti, atpažinti ir nedelsti, kai atsiranda priežastis pasitikrinti. Ankstyvas ligos nustatymas gali iš esmės pakeisti gydymo galimybes ir paciento ateitį. Prevencija nėra garantija, kad žmogus nesusirgs. Tačiau rizikos mažinimas, dėmesys savo sveikatai, reakcija į užsitęsusius simptomus ir neatidėliojamas ištyrimas yra tai, ką galime padaryti šiandien.

Inkstų vėžys Lietuvoje: beveik 700 naujų atvejų per metus

Inkstų vėžys Lietuvoje yra reikšminga onkologinė problema. Nacionalinio vėžio centro duomenimis, mūsų šalyje kasmet nustatoma beveik 700 naujų inkstų vėžio atvejų. Vyrai šia liga serga dažniau nei moterys, o didžiausias sergamumas nustatomas 50–70 metų amžiaus žmonėms.

Inkstų vėžio diagnostiką apsunkina tai, kad ankstyvose stadijose liga dažnai gali nesukelti aiškių simptomų. Dalis navikų nustatomi atsitiktinai, atliekant tyrimus dėl kitų sveikatos priežasčių. Todėl nėra vieno simptomo, kuris leistų žmogui pačiam atpažinti inkstų vėžį. Tačiau kraujas šlapime, skausmas juosmens ar šono srityje, nepaaiškinamas svorio kritimas, užsitęsęs karščiavimas ar kiti nauji ir neaiškūs organizmo pokyčiai yra priežastis kreiptis į gydytoją ir išsiaiškinti jų priežastį.

Lietuvoje nėra visuotinės populiacinės inkstų vėžio patikros programos, todėl šios ligos nustatymas daugiausia priklauso nuo gydytojo klinikinio įvertinimo, tyrimų, atliekamų dėl simptomų ar kitų priežasčių, ir paciento sprendimo kreiptis pagalbos. Riziką susirgti didina rūkymas, antsvoris ir nutukimas, padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, lėtinė inkstų liga, kai kurių cheminių medžiagų poveikis ir paveldimas polinkis.

Inkstų vėžys yra liga, apie kurią verta žinoti todėl, kad jos pradžia gali būti nepastebima. Urology Week 2026 kviečia apie inkstų vėžį kalbėti garsiau: žinoti rizikos veiksnius, atkreipti dėmesį į sveikatos pokyčius ir, jiems užsitęsus ar išliekant neaiškiems, neatidėlioti vizito pas gydytoją.