Pabaigus urologijos rezidentūrą: jaunųjų gydytojų žvilgsnis į profesiją

Tuo tarpu Erika Griciūnė dar po pirmųjų studijų metų nusprendė išbandyti vasaros praktiką, kurioje operacinės slaugytoja supažindino ją su ką tik pradėjusiu dirbti gydytoju urologu. Jis plačiau papasakojo apie specialybę ir ji pasirodė įdomi. Nors iš pradžių labiau traukė nefrologija, laikui bėgant atsirado noras „kažko daugiau“, o galiausiai šis kelias natūraliai nuvedė į urologijos rezidentūrą. „Patiko, kad tai specialybė, kurioje dera tiek konservatyvus gydymas, tiek chirurgija, tiek minimaliai invazinės intervencijos. Ši sritis nuolat tobulėja – atsiranda vis naujesni gydymo metodai, robotinė chirurgija, lazerinės technologijos. Taip pat vertinu tai, kad urologai dažnai turi ilgalaikį ryšį su pacientu“, – dalijasi Erika. Pasak jos, ir po rezidentūros niekas nepasikeitė – pasirinkimas buvo teisingas, o ji džiaugiasi būdama ten, kur yra.

Rezidentūra abiem gydytojoms atnešė ne tik profesinių žinių, bet ir svarbių asmeninių pamokų. Erika sako, kad svarbiausia – gebėti prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, pripažinti klaidas ir visada išlaikyti pagarbą – kolegoms, pacientams, sau pačiam.

„Labai svarbus dalykas – tai bendradarbiavimas. Svarbu išlaikyti ryšį su kolegomis tiek savo srityje, tiek su kitų specialybių gydytojais. Bet svarbiausia mylėti ir saugoti slaugytojas ir slaugytojų padėjėjas – nes tai žmonės, kurie visada tau patars, pasakys kur kas padėta, papasakos, ką jos yra mačiusios ir ką kitas tavo kolega darydavo panašioje situacijoje.“, – bendradarbiavimo svarbą ir pagarbą kolegoms akcentuoja E. Griciūnė.

„Tas kabinamas „gydytojo“ medalis gali greitai tapti labai sunkiu inkaru. Dažnai medikai prapuola savo specialybėje. Stresas, perfekcionizmas, emocinis ir fizinis nuovargis, klaidos, neįvertinimas darbe – tiesus kelias į perdegimą. Visi mes turime turėti hobius, laisvą laiką šeimai ir draugams. Supratau, kad žymiai daugiau pasieksiu, būsiu laimingesnė ir ramesnė darbe tik tada, kai grįžusi namo darysiu tai, kas leidžia man atsipalaiduoti ir atitrūkti. Tada ir darbe būsiu produktyvesnė“, – atvirauja M. Drevinskaitė.

Apie pasirengimą savarankiškam darbui gydytojos kalba labai realiai ir su didele atsakomybe. M. Drevinskaitė pripažįsta – savarankiškumas jau yra pasiektas, tačiau esama situacijų, kai teorinės ar praktinės žinios vis dar nėra lygintinos su patyrusių kolegų įdirbiu. Vis dėlto svarbiausia, pasak jos, yra darbas komandoje ir gebėjimas laiku kreiptis pagalbos. „Daugeliu atveju savarankiškumas jau dabar yra pasiektas ir aš pasitikiu savo jėgomis, tačiau yra profesinių atvejų, kai mano teorinės ar praktinės žinios yra nesulyginamos su kitais gydytojais, kurie turi 20+ metų darbo patirtį. Visi sako, kad gydytojo specialybėje mokymasis niekada nesustoja. Tas pats galioja ir mano atveju – tik tapus jauna specialiste, rezidentūros pabaigimas man niekada nereiškė, jog aš „viską žinau ir galiu“, svarbiausia yra darbas komandoje, nebijoti klausti, prašyti pagalbos. Juk priimdami Hipokrato priesaiką prieš 5 metus prisiekėme „Primum non nocere“, – dalinasi Mingailė.

Erika antrina – ji pasiruošusi savarankiškam darbui, nes žino, kad visada bus kolegų, į kuriuos galima kreiptis bet kokioje situacijoje ir gauti atsakymus, pagalbą, nukreipimą. „Mūsų bendruomenė nėra labai didelė, todėl ji tuo ir žavi, kad visi vieni kitus pažįsta, žinai, kuris kolega geriau išmano onkourologiją, kas dirba ties šlapimo nelaikymo klausimais ir pan. Visada turi jausmą ir žinojimą, su kuo pasitarti ar kam nukreipti pacientą, jei matyti, kad bendradarbiaujant galima daug geriau ir efektyviau išspręsti paciento problemą“,– apie bendruomenės ryšį kalba E. Griciūnė.

Kalbėdamos apie profesines sritis, Mingailė pabrėžia, kad onkourologija jai visada buvo artimiausia. „Jausdavausi it žuvis vandenyje“, – sako ji ir tikisi toliau gilinti žinias šioje srityje. Taip pat domisi urgentine bei funkcine urologija. Eriką labiausiai susižavėjo endourologija – ši sritis sužavėjo ją trečiaisiais rezidentūros metais. „Šios srities dinamiškumas, technologinė pažanga ir galimybė padėti pacientui minimaliai invaziniu būdu man labai imponuoja. Endourologija reikalauja preciziškumo, geros erdvinės orientacijos ir nuolatinio tobulėjimo, kas, manau, itin motyvuojantis derinys“, – teigia ji.

Abi gydytojos taip pat išsakė lūkesčius dėl urologijos rezidentūros programos pokyčių. Erika tiki, kad ateityje programoje bus įgyvendintos pakopinės kompetencijos, kurios užtikrintų ne tik parašų rinkimą į žurnalus, bet ir realių įgūdžių formavimą. Taip pat, pasak jos, svarbu mokytis ne vien medicininių technikų, bet ir streso valdymo, blogų žinių pranešimo, psichologijos, komunikacijos įgūdžių – tai tampa esminėmis šiuolaikinio gydytojo kompetencijomis. „Dabar nebėra taip, kad gydytojas paskyrė gydymą ir pacientai to aklai klauso. Pacientai daug domisi, skaito, nori žinoti apie savo ligą, dalyvauti gydymosi procese – todėl mokymasis iškomunikuoti reikiamą informaciją – kiekvienam urologui vertingas įgūdis,“– apie įgūdžius, kurie reikalingi gydytojui kalba E. Griciūnė.

Mingailė savo ruožtu pastebi, kad antrieji rezidentūros metai, kai gydytojai laksto per kitas specialybes, yra pernelyg užtęsti. Pasak jos, neretai tokiu laikotarpiu tenka atlikti daugiau administracines užduotis nei mokytis. Ji mano, kad šį etapą galima būtų sutrumpinti iki pusmečio, o taip atsirastų daugiau laiko specialybės ciklams ir tikrajai urologinei praktikai.

Mingailės Drevinskaitės ir Erikos Griciūnės pasidalintos mintys rodo, kad sąmoningas profesinis pasirinkimas dažnai subręsta per praktiką, asmenines įžvalgas ir ryšį su bendruomene. Urologijos sritis ne tik specialybė, bet ir savireaizacijos kelias, kuriame dera technologijų pažanga, žmogiškasis ryšys su pacientu ir nuolatinis tobulėjimas. Abi gydytojos pabrėžia komandinio darbo svarbą, gebėjimą mokytis viso gyvenimo metu bei poreikį keisti rezidentūros programas taip, kad jos atlieptų realius jauno specialisto poreikius.

Sveikiname abi gydytojas urologes prisijungus prie Lietuvos urologų draugijos bendruomenės!