Urologo paskaitoje paraplegikams – nuo seksualinės sveikatos iki kitų dubens organų disfunkcijų, atsirandančių po stuburo traumų

Susitikimo tema nuo seksualinės sveikatos iki kitų dubens organų disfunkcijų, atsirandančių po traumų. Dalis klausimų buvo jautrūs, susiję su tiek gydytojų atliekamu darbu, tiek itin asmeninėmis pacientų problemomis, situacijomis", – įspūdžiais dalinosi Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas urologas Marius Markevičius.

Pasak M. Markevičiaus, tokie susitikimai svarbūs tiek paraplegikams, tiek gydytojams, nes tai puiki galimybė išgirsti, su kokiomis realiomis bėdomis žmonės susiduria, įsivardinti kokios yra sveikatos priežiūros sisteminės klaidos ir kaip tai galima būtų spręsti, norint atliepti žmonių su negalia poreikius.

„Po susitikimo su šios bendruomenės nariais apėmė jausmas, jog yra gan didelės gydytojų rengimo, mokymosi ir tobulinimosi spragos. Manau, neuro-urologijoje Lietuvoje yra kur tobulėti, asmeniškai aš per rezidentūros studijas tokių žinių negavau. Šis susitikimas parodė ne tik urologinių problemų aspektą, bet taip pat ir gan silpną Lietuvoje reabilitacijos grandį, kuri labai svarbi paraplegikams. Iš to kyla mintis apie bendrą urologų ir reabilitacijos specialistų konferenciją, kurioje būtų kalbama su kokiais iššūkiais susiduria žmonės po stuburo traumų, jų diagnostiką, gydymą, galimybes Lietuvoje ir pasaulyje", – problematiką ir sprendimo būdus įvardino M. Markevičius.

Šių metu paraplegikų stovykloje teoriniuose ir praktikiniuose užsiėmimuose buvo nagrinėtos šios temos: pragulų profilaktika ir gydymas, techninės pagalbos priemonės ir jos individualizuotas pritaikymas, vežimėlio pritaikymas ir jo valdymo įgūdžių lavinimas, sutrikusių dubens organų funkcijų valdymo įgūdžių formavimas ir ugdymas.

Pasak paraplegikų asociacijos atstovo Tomo Šiliausko, tetraplegijos gydymas ir reabilitacija apima daug įvairių sričių, didžiausias poreikis yra neurochirurgijos, urologijos, reabilitacijos, pragulų gydymo, aktyvios ir sveikos gyvensenos, psichologijos specialistų mokymai bei konsultacijos. 

"Pats esu vežimėlyje 14 metų ir dažnai atrodo, jog nelabai kuo ir nustebins kas, bet gydytojo urologo M. Markevičiaus pranešimas privertė visus stovyklos dalyvius dar pora dienų dalintis įspūdžiais ir gautomis žiniomis. Šiai dienai labai trūksta urologijos srities specialistų, suprantančių žmonių, gyvenančių su stuburo pažeidimais, poreikius, ir su tuo susijusius iššūkius, gydymo būdus, informavimą, kaip spręsti tam tikras problemas. Šios stovyklos yra svarbios ne tik dėl bendradarbiavimo su medikų atstovais, bet ir dėl socializacijos. Esame pilnaverčiai visuomenės dalyviai, todėl vienas iš tikslų yra kelti bendruomenės narių savivertę, keistis sukaupta patirtimi, aktyviai dalyvaujame visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, plečiame tiek savo ribas, tiek visuomenei norime aktualizuoti, jog esame pilnaverčiai visuomenės dalyviai, tik judantys neįgaliojo vežimėliuose", – teigia T. Šiliauskas.

Lietuvos paraplegikų asociacija šiai dienai vienija 410 narių. Asociacijos organizuojamose stovyklose – mokymuose judėjimo negalią turintys asmenys pagal jų funkcines galimybes mokomi savarankiško apsitarnavimo įgūdžių (apsirengimo, asmens higienos ir kitų savipriežiūros įgūdžių), mobilumo įgūdžių (persikėlimo į/iš vežimėlį (-io) nuo įvairių paviršių pvz.: lovos, tualeto, automobilio, taisyklingos sėdėsenos vežimėlyje, saugumo principų krintant iš vežimėlio ir įlipant atgal į jį), judėjimo vežimėliu principų (važiavimo įvairiais paviršiais bei įkalnėmis ir nuokalnėmis, vežimėlio valdymo įgūdžių). Praktiniais pavyzdžiais dalyviai supažindinami su įvairiais savarankiško gyvenimo aspektais ir galimybėmis. Stovyklų metu dalyviai ne tik mokomi savarankiškumo kasdienėse veiklose, bet ir visapusiškai stiprėja: gerina fizinę, psichoemocinę būklę, yra bendruomenėje, kuri susiduria su panašiais iššūkiais kasdienybėje ir padeda vieni kitiems juos spręsti.