Kokia jūsų ligos istorija, nuo ko viskas prasidėjo, kokie buvo pirminiai simptomai, dėl kurių kreipėtės į gydytoją urologą?
Viskas prasidėjo maždaug prieš 10 – 11 metų, kai nutarėm pasiaiškinti dėl sėklidžių, nes viena sėklidė nebuvo reguliarioje vietoje. Gydytojas urologas siuntė skubiai pasidaryti kompiuterinę tomografiją. Gavus rezultatus, paaiškėjo, jog viena sėklidė nenusileidusi, bet tik tiek. Tada urologas užsiminė apie du galimus variantus: pirmas – operacijos metu pašalinti ją, antras variantas – palikti aktyvesniam stebėjimui. Nutarėme palikti taip kaip yra, dažniau tikrintis. Bet kaip dažniausiai su mumis, vyrais, būna, kad kol nieko neskauda, tol vis atidėliojam laiką tikrintis, net kai sutarta tai daryti reguliariai. Šią žiemą, tvarkant namus, kilstelėjus televizorių, kurį šimtą kartų kilnojau, sekančią dieną pamačiau gumbelį kirkšnyje. Nieko nesureikšminau, tačiau kitos dienos ryte nuvykus į darbą, pasijutau blogai ir skausmas vis stiprėjo. Atlikus visus reikiamus tyrimus, rezultatas – kirkšnies išvarža ir nenusileidusios sėklidės įtariamas navikas.
Koks gydymas paskirtas, kaip jaučiatės jo metu?
Dvi savaites, kol susitvarkiau visus tyrimus, buvo sudėtinga: buvo sunku vaikščioti, greit pavargdavau dėl skausmo, maksimalus svoris, kurį galėjau pakelti - 3 kg. Gavus kompiuterinės tomografijos atsakymą, antra kartą atlikus biopsiją (pirmąkart ją darant buvo pataikyta į apgaulingą nekrozinę vietą) jau keliavau pas chemoterapeutą, buvo pradėta chemoterapija. Tikslas buvo sumažinti naviką, nes dydis sėklidės buvo 6 cm ant 11 cm ir spaudė šlapimo pūslę, žarnyną. Buvo taikomas agresyvus 4 ciklų chemoterapijos gydymas, tačiau pradėjus chemoterapiją mano savijauta gerėjo ir simptomai lengvėjo. Jau po pirmos savaitės chemoterapijos pasijautė rezultatai: galėjau daugiau pakelti, lengviau vaikščioti, naktimis galėdavau ilgiau išmiegoti neprabudęs nuo skausmo, dažno noro šlapintis, žymiai sumažėjo naktinis prakaitavimas – kas pasirodo taip pat yra šios diagnozės vienas iš simptomų. Chemoterapijos metu jaučiausi gerai, turėjau gerą apetitą, nors ir anksčiau juo nesiskundžiau, visiškai nepykino. Šiai dienai, kaip tik baigus chemoterapijos kursą, sakyčiau savijauta kaip niekur nieko, nors dar operacijos nebuvo.
Kokius trūkumus, privalumus matote gydymo procese, su kokiomis patirtimis susidūrėte?
Gydymas, tyrimai sakyčiau gan operatyviai ir efektyviai atliekami. Procese, aišku, nenumatytų, individualių niuansų gali pasimatyti. Man įpusėjus gydymą, išryškėjo alergija vienam medikamentui, tačiau vaisto lašinimo nenutraukėm, nes buvo likę tik trys savaitės jo vartojimo. Tai, manau, kiekvienam skirtingai gali būti koreguojamas gydymas proceso metu ar atsižvelgiant į šalutinius gydymo požymius.
Kaip pasijutote sužinojęs diagnozę?
Grįžtant iš Nacionalinio vėžio centro, buvo dvejopi jausmai dėl diagnozės. Viską apmąsčius, nusiteikiau, kad viskas bus gerai. Noriu nugyventi 50 metų prie tų, ką jau nugyvenau, pamatyti dar anūkus, vaiką užauginti. Svarbu nenuleisti rankų, nes onkologija šiai dienai – ne nuosprendis, o lėtinė liga. Yra daug kitų ligų, nuo kurių mirštama. Prieš 60 metų būtume jau visi nurašyti su tokiomis diagnozėmis, o šiais laikais medicina tiek pažengusi, įmanoma išgyti.
Kokie klausimai pirmiausia iškilo sužinojus diagnozę: sėklidės pašalinimas, chemoterapija, vaisingumas, lytiniai santykiai ateityje ar pan.?
Sužinojus diagnozę, buvo kilę klausimų dėl vaisingumo ir intymaus gyvenimo, tačiau gydytojai nuramino, jog po visų gydymų ir operacijų viskas bus tvarkoje. Prieš visą gydymo procesą buvo iškart atliktas spermos šaldymas dėl visa ko, nes planuose dar vienas vaikas. Dėl sėklidės šalinimo, kuri yra nenusileidusi, tai kitokio varianto nebėra. Dėl intymaus gyvenimo – niekas nepakito. Turėjau aplinkoje žmonių, kuriems buvo taikyta chemoterapija, žinojau, kokie galimi šalutiniai reiškiniai ir buvau daugiau mažiau tam pasiruošęs ir nusiteikęs.
Kaip reagavo šalia esantys žmonės, ar iš jų sulaukiate palaikymo, pagalbos?
Apie diagnozę pirma sužinojo žmona ir uošviai, uošvį labai tai sukrėtė, ir jis pagaliau kreipėsi pas gydytojus dėl savo sveikatos problemų. Mano tėvai sužinojo apie diagnozę tik po Naujų metų, nes nenorėjau prieš šventes sugadinti šventinės nuotaikos. Dauguma, sužinoję apie diagnozę palaikė, dalinosi patarimais, bet, manau, reikia apie viską kalbėtis su gydančiu gydytoju.
Ar liga, gydymas sutrikdė įprastą kasdienį gyvenimą, įpročius, hobius, darbus?
Sužinojus apie ligą, nedarbingumo neėmiau, darbe pasakiau, kad kol galiu judėti ir dirbti – tol dirbsiu, jei pasijusiu blogai – pranešiu ir važiuosiu namo ar paimsiu nedarbingumą. Viso gydymo metu nedirbti ir sėdėti namuose, tarp keturių sienų yra negerai, nuo to tik visokios kvailos mintys pradeda lįsti, niekam tai nenaudinga. Visomis laisvomis darbo dienomis dirbau, o tyrimams ar chemoterapijai pasiimdavau atostogas. Per šiuos mėnesius stipriai išmokau prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių: gyventi be didesnio streso, ramiau į viską žiūrėti, mažiau nervintis dėl nereikšmingų dalykų, džiaugtis gyvenimu, paprasta kasdienybe. Tokios diagnozės primena, jog gyvenimas trumpas, ne viskas amžina, nereikia skubėti gyventi į priekį. Viena ko turiu vengti ir pasiilgstu – tai lankytis pirtyse.
Ko palinkėtumėte žmonėms, esantiems ligos kelyje? Į ką atkreipti dėmesį, kas suteikia stiprybės silpnumo akimirkomis?
Susidūrusiems su tokia diagnoze palinkėčiau nenuleisti rankų – viskas bus gerai, reikia permąstyti ir užsibrėžti naujus gyvenimo tikslus, jų siekti. Man asmeniškai padeda asmeninio tobulėjimo knygos, motyvaciniai garso įrašai, seminarai. Sunkesnėmis dienomis siūlyčiau nelikti vieniems, praleisti laiką su geriausiais draugais, lankytis visuomeniniuose renginiuose arba daug laiko leisti gamtoje.
Kaip manote, kas pagelbėtų, jog vyrai būtų atidesni savo sveikatai, ja rūpintųsi ir dažniau apsilankytų pas gydytojus profilaktiškai?
Vyrams gal pagelbėtų nuolatinis skatinimas, priminimas apsilankyti pas gydytojus, nedelsti, kalbėti ir edukuoti apie būtinybę reguliariai savo sveikata rūpintis. Per mažai kalbama apie visokias vyrų ligas, daugumai tai tabu. Visi lekiam, neturim laiko, delsiam iki paskutinio. Aš ne išimtis, man reikėjo nuolatos tikrintis, bet aš dešimtmetį neradau laiko apsilankymui pas urologą. Atidėliojau, nors jau metus laiko jautėsi tam tikri simptomai: dažnas naktinis šlapinimasis, dažnas prakaitavimas miego metu, bet kažkaip nesureikšmindavau to. Kai buvo atliekamos biopsijos, teko su keletu onkologinių pacientų pabendrauti, tas irgi naudinga. Pasirodo, reguliarus įprastas kraujo ir šlapimo tyrimas ne visada gali parodyti pirmalaikius pokyčius organizme, juos dažniausiai galima pastebėti, jei konkrečiai pradedi tirtis tam tikrą sritį.
Kokį vaidmenį gijimo procese vaidina paciento ir gydytojo bendradarbiavimas, tarpusavio atvira komunikacija?
Labai svarbu bendrauti, diskutuoti, ieškoti sprendimų kartu, daryti, ką reikia. Negalima nieko slėpti – reikia viską pasakoti smulkiai, detaliai, kad gydytojui būtų kuo lengviau ir tikslingiau paskirti reikiamą gydymą. Nes toks bendravimas labiausiai padės gydymo metu vykstantiems procesams. Jei iškyla kokie klausimai – nebijokite paklausti gydytojo, nes nieko nėra tabu.
Kaip manote, ar vyriškumo samprata (stereotipai) Lietuvoje padeda ar trukdo laiku kreiptis pas gydytojus? Kodėl vyrai delsia kreiptis?
Lietuvoje tikrai vyriškumo stereotipai dar trukdo laiku kreiptis pas gydytojus. Atidėliojama, o po to būna per vėlu. Manau, daugumai vyrų, gal baimė yra kreiptis pas gydytojus, nes galvoja, kad pablogės intymus gyvenimas, taps nevaisingi. Bet jei užsimerki prieš problemas, jos neišsisprendžia, o toliau komplikuojasi. Taip pat visuomenę šviesti apie ligas, jų diagnozavimą, gydymą, ko laukti apsilankius pas gydytoją yra naudinga, galbūt visiems pamažu bus drąsiau eiti žinant, ko tikėtis.
