Urologijos studijas baigusieji: svarbu nuolat tobulėti ir būti geru žmogumi tiek kolegai, tiek pacientui

Rezidentūros studijose – ir pliusai, ir minusai

„Studijuojant mediciną, labai daug priklauso nuo konkretaus studijuojančio motyvacijos, aktyvumo, iniciatyvos, aš daug asmeniškai pati domėjausi, skaičiau, leisdavau vasaras ligoninėse, tačiau sistema yra tokia, kad gali studijuoti ir kitokį požiūrį turintys. Manau, studentams būtina atlikti privalomas praktikas, kur turėtų savo konkrečias pareigas skyriuje, o ne lankytųsi kaip stebėtojai. Urologijos rezidentūra man buvo puiki. Dirbau visose Vilniaus ligoninėse, daug operavau, visada turėjau užnugarį ir palaikymą. Už tai esu labai dėkinga vyresniems kolegoms. Vėlgi – nemažai jų moko rezidentus savanoriškai, negaudami papildomo atlygio už tai. Sakyčiau, norint teigiamų pokyčių, turėtų keistis pats rezidentūros formatas – rezidentūra neturėtų būti priklausoma nuo universiteto.“, – rezidentūros privalumus ir trūkumus įvardina R. Žulpaitė.

M. Stanionis pritaria kolegei, jog labai svarbus yra pačio žmogaus domėjimasis sritimi, kurioje sieki dirbti, nenutrūkstamas tobulėjimas ir drąsa keisti, ieškoti sau priimtinų įstaigų, kolegų, miestų, šalių semtis patirties.

„Pats esu kaunietis, tačiau šiuo metu pilnai įsikūręs esu Vilniuje, čia baigiau ir rezidentūrą. Kaunui esu dėkingas už rezidentūros pradžią ir bazines žinias, Vilniuje formavausi kaip asmenybė ir specialistas. Vilniuje išbandžiau praktiškai visas įmanomas ligonines ir poliklinikas semtis patirties. Ir studijų, ir rezidentūros metu sutikau nuostabių kolegų, kurie įkvėpė drąsiau mąstyti, pasitikėti savimi kaip žmogumi ir kaip specialistu.“, – įspūdžiais dalinasi M. Stanionis.

“Kadangi rezidentūrą atlikau Vilniaus universitete ir su šiuo universitetu susijusiose bazėse, kaip privalumą įvardinčiau tai, jog Vilniaus mieste yra 4 bazės darbui rezidentūros laikotarpiu: Vilniaus universiteto Santaros klinikos, Nacionalinis vėžio institutas, Vilniaus miesto klinikinė ligoninė bei Resupublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė. Čia galima pasisemti skirtingų žinių, įgūdžių, išmokti skirtingų operacijų bei procedūrų. Kiekvienoje bazėje galima sutikti urologų, kurie maloniai ir konstruktyviai priima bei moko gydytojus rezidentus. Kalbant apie medikų rengimo sistemą, noriu paminėti, kad Lietuvoje skirtingai nei daugelyje pasaulio valstybių, gydytojai rezidentai visgi turi studento statusą. Norėtųsi, jog rezidentai būtų ir jaustųsi visur lygiaverčiais su kitais kolegomis. Bendra medicinos studentų ir rezidentų rengimo sistema tikrai turi dar daug kur tobulėti, tačiau pokyčiai, net jei jie ir nėra greiti, manau, vyksta.“, – dalinasi patirtimi G. Kazlauskas.

Kiekviename profesionaliame kolektyve svarbu yra geras mikroklimatas

„Mano asmenine nuomone, pati pagrindinė ir svarbiausia savybė yra profesionalumas. Profesionalumas yra susijęs tiek su tiesioginiu darbu, pastoviu noru tobulėti, įgauti naujausių žinių, pritaikyti inovatyvių naujų diagnostikos ar gydymo metodų, tiek su profesionaliu bendravimu kolegų ir pacientų tarpe. Esant geriems santykiams, mikroklimatui, darbo rezultatai yra kokybiškesni, tobulėti, mokytis vienam iš kito, perimti patirtį yra lengviau, diegti naujoves yra paprasčiau. Pats visada stengiausi rinktis aplinką, kolegas, kurie yra ne tik geri gydytojai, tačiau ir geri kolegos. Kiekvienas rezidentas, manau, nori patekti į tokią aplinką, kur rezidentūros laikotarpiu ras vyresnių kolegų, iš kurių bus galima mokytis, kurie dalinsis savo patarimais, patirtimis – tokioje aplinkoje ir pats nori atiduoti daugiau savęs.“ – apie mikroklimato svarbą kalbą G. Kazlauskas.

Bendražmogiškų vertybių svarbą akcentuoja ir R. Žulpaitė. Pasak jos, chirurgijoje, kur atsakomybė be proto didelė ir kartais vaikštai plonu lynu, vienišas vilkas nebūsi.

„Esame priklausomi vieni nuo kitų, tad sveiki tarpusavio santykiai labai svarbu. Ramiausia ir maloniausia dirbti, kai žinai, kad be klausimų, esant reikalui, sulauksi pagalbos iš kolegų, ar jei reikės – būsi pagalba kitam. Empatiją, žmogiškumas, pagarba vienas kitam yra labai svarbu“, – apie tai, kaip svarbu dirbant jaustis gerai kolegų tarpe, kalba R. Žulpaitė.

„Gydytojo darbas, yra neatsiejamas nuo komandinio darbo. Tiek operacijos metu dirba ir operuojantis chirurgas ir jam asistuojantys kiti gydytojai, taip pat neatsiejama operacinės komandos dalis yra slaugytojai instrumentatoriai, slaugytojų padėjėjai, anesteziologų brigada. Po operacijos pacientas keliauja į skyrių, kur juos prižiūri skyriaus slaugytojos, o vėliau pacientai išleidžiami ambulatorinei šeimos gydytojo ir kitų specialistų priežiūrai. Nėra sėkmingo vieno gydytojo darbo, yra tik sėkmingas kolektyvinis rezultatas priklausantis nuo daugybės skirtingų specialybių bei darnaus grandžių darbo. Visose srityse tikimės kokybiško profesionalaus darbo ir tik tada turime pacientų lūkesčius atitinkančius rezultatus. Lyderystė kaip veiksnys yra svarbus tiek, kiek reikia komandiniame darbe nustatant gaires, tikslus, kokybės standartus ir kryptį, kurios link juda visa komanda.“ – apie lyderio ir komadinio darbo sąsajas apibendrina G. Kazlauskas.

Pasak R. Žulpaitės, lyderystės įgūdžiai būtini – pavyzdžiui, nors operacinėje dirba didelė komanda, komandos darbą moderuoja operatorius, taip pat kiekvienas esame savo pacientų tarsi atvejo vadybininkai.

„Tačiau komandinio darbo principai visada liks svarbūs: daug diskutuojame, sunkesnius atvejus aptariame, vyksta visų onkologinių pacientų aptarimai, priimame bendrus sprendimus. Esame žmonės, nesame visagaliai, tad manau, labai gerai yra pasidalinti atsakomybe – taip gydytojui daug saugiau dirbti, paprasčiau išvengti žmogiškų klaidų ir pacientų priežiūros kokybė gerėja”, – apie lyderystės ir komandos balansą kalba R. Žulpautė.

Gydytojas urologas M. Stanionis nuo vaikystės leisdavęs vasaras Ukrainoje, rezidentūros metu, buvo išvykęs trims savaitės semtis patirties ir padėti kolegoms karo zonoje.

„Trys savaitės Charkove – sunki, komplikuota patirtis, kuriai atrodo negali būti pasiruošęs nei čia būdamas, nei ten atvykęs. Karo medicina tikrai yra ne kiekvienam, būtent čia labai ryškus tiek komandinis darbas, tiek atsakomybę prisiimti gebančio lyderio poreikis. Būtų visiškas chaosas, jei nebūtų aiški veiksmų struktūra kritinėse situacijose, būklėse, o karo zonoje tai yra nuolat. Ten pabuvus, labai norisi remti Ukrainą, daryti viską, kad visa tai neateitų į mūsų šalį.“, – apie sunkiai nusakomą patirtį kalba M. Stanionis.

Klaidingi strereotipai kenkia pirmiausia pačiam žmogui

Situacija su uroonkologinėmis ligomis Lietuvoje nėra prasta, nes esant Europos Sąjungoje, turime galimybes taikyti didžiąją dalį diagnostikos bei gydymo metodų taikomų ir kitose valstybėse. Visgi, susirgimų dažnį galime mažinti tik laikantis bendrų sveikos gyvensenos patarimų: rūkymas, metabolinis sindromas, nutukimas yra problemos su kuriomis tenka kovoti visoms valstybėms norint mažinti onkologinių ligų kiekį. Stigmų, susijusių su vizitais pas gydytojus, ypatingai urologus, yra daugybė. Dažniausiai šie įsitikinimai yra mažai pagrįsti, tačiau jų atsikratyti galima tik šviečiant visuomenę apie tai, ko galima tikėtis vizito metu ir dėl ko viskas yra daroma. Anot gydytojo, ankstyva diagnostika, ypatingai onkologinių susirgimų metu, yra itin svarbi, nes dažnu atveju, galima pilnai suvaldyti ar net išgydyti ligą.

„Visuomenės švietimas, stigmų mažinimas turi būti kaip valstybinė strategija, tokios akcijos, kaip šiuo metu Lietuvos urologų draugijos vykdoma Check your balls prisideda prie sveikesnės populiacijos“, – ankstyvosios diagnostikos ir visuomenės švietimo svarbą akcentuoja G. Kazlauskas.

„Standartinis vidutinio amžiaus lietuvis vyras niekuo nesiskundžia ir niekur nesikreipia, kol visai nesugriūva. Arba kol pas gydytoją neatveda žmona. Tačiau norisi tikėti, jog visuomenė keičiasi, žmonės darosi sąmoningesni dėl savo sveikatos, ypač aukštesnio išsilavinimo, materialiai labiau apsirūpinę žmonės. Iš čia kyla kitas kraštutinumas – daugėja funkcinių susirgimų, atsiranda nemažai ir psichogeninio komponento, kancerofobijos – spėju, ateityje nemažai teks dirbti su tokiais pacientais. Manau, kad tiek vienu, tiek kitu atveju, mums reikia garsiai kalbėti – švietimas, informacijos skleidimas socialiniuose tinkluose yra pagrindinės priemonės mažinti stigmas ir tuos žmones pasiekti. Reikia, jog visuomenė nuosekliai gautų patikimą informaciją, kad nebijotų ateiti, pasitikrinti”, – R. Žulpaitė.

M. Stanionis pabrėžia, jog labai svarbu su išdrįsusiu ateiti pas gydytoją pacientu bendrauti aiškiai, empatiškai, bet konkrečiai, nenaudoti sudėtingų terminų, suprantama, gal net tiesmukiška kalba įvardinti situaciją.

„Nebūtina pasakyti labai daug, bet pasakyti esmę taip, kad suprastų žmogus be medicininio išsilavinimo – svarbu. Kaip ir svarbu būti žmogišku prieš save, prieš pacientą, prieš kolegas, nes visi esame bendrame darniame biomechanizme, siekiame ir norime to pačio tikslo paciento gydymo kelyje. Esant sudėtingai situacijai, reikia nepabijoti lyderystės, tačiau komandinis darbas yra prioritetas. Iš bendravimo su pacientais patirties, matau, kaip svarbu atėjusį pacientą nuraminti įvardinant jam visus etapus, kas bus daroma, paaiškinti kiekvieną žingsnį į priekį procedūrų metu, jei tik įmanoma, taip pat nesumenkinti jo problemos. Tai visais atvejais nuramina bet kurį pacientą. Atėjusiam pagalbos žmogui jo problema jam yra pati didžiausia, o mes gydytojai esam tam, kad suteiktume visus atsakymus ir padėtume išspręsti paciento problemą“, – apie empatišką požiūrį ir komunikaciją su pacientu kalba M. Stanionis.