Baigta urologijos rezidentūra: keturi jaunieji gydytojai apie pirmuosius savarankiškos praktikos žingsnius

Kelias į specialybę

Kiekvienas iš keturių į urologiją atėjo savaip, tačiau visų pasirinkimas buvo apgalvotas ir ne atsitiktinis.

„Tikriausiai nebuvo vieno konkretaus momento, tačiau pirmą kartą urologija mane iš tiesų sužavėjo vasaros praktikos metu paskutiniais studijų metais. Iki tol jau buvau atlikęs praktiką daugelyje kitų chirurginių specialybių, tačiau būtent urologijoje mane iš karto patraukė ten dirbančių gydytojų humoro jausmas, profesionalumas, tarpusavio bendravimas ir nuoširdus ryšys su pacientais. Priimti galutinį sprendimą tapo dar lengviau supratus, kokia tai plati ir įvairiapusė sritis, apimanti tiek ambulatorinį darbą, tiek chirurgiją, suteikianti galimybę nuolatos tobulėti, neįstrigti rutinoje ir visapusiškai realizuoti save“, – apie palaipsniui brendusį sprendimą pasakoja V. Apanavičius.

M. Fabijonavičius urologiją pasirinko penktame medicinos kurse, ieškodamas specialybės, kurioje chirurginiai įgūdžiai dera su klinikiniu mąstymu.

„Kad urologija yra mano kelias, supratau maždaug penktame medicinos kurse. Supratau, kad noriu specialybės, kurioje reikia chirurginių įgūdžių bei gebėjimo juos derinti su klinikiniu mąstymu ir terapinėmis žiniomis. Urologijoje pamačiau labai platų ligų spektrą, apimantį tiek ūmias, neatidėliotinos pagalbos reikalaujančias būkles, tiek lėtines ligas, onkologinius susirgimus, funkcinius šlapinimosi sutrikimus, akmenligę bei rekonstrukcinę chirurgiją. Mane labai sužavėjo ir tai, kad urologija yra specialybė, reikalaujanti daug loginio mąstymo. Kiekvienas paciento atvejis dažnai primena galvosūkį, kurį reikia išspręsti pasitelkiant žinias, patirtį ir logiką“, – dalinasi pašnekovas.

„Per medicinos studijų metus sąmoningai stengdavausi išbandyti kuo daugiau skirtingų specialybių. Per vasaros atostogas savanoriaudavau ir atlikdavau praktikas skirtinguose skyriuose, kad geriau suprasčiau, kas man iš tiesų patinka. Kurį laiką svarsčiau apie traumatologiją, tačiau trečiame kurse išbandžiusi urologiją supratau, kad tai specialybė, kurioje matau save ateityje. Patiko komanda, darbo atmosfera ir pačios specialybės įvairovė. Labiausiai mane žavi tai, kad urologija leidžia derinti chirurgiją ir konsultacinį darbą, o laikui bėgant pasirinkti kryptį pagal profesinius ar asmeninius prioritetus.“, – apie patirtis studijų metais kalba Barbora Dessard.

G. Sasnauskas iš pradžių svarstė apie pilvo chirurgiją, kol vienas iš mokytojų pasiūlė išbandyti urologiją.

„Nuo trečio medicinos kurso pajutau, kad mane labiausiai domina intervencinės specialybės. Norėjau dirbti darbą, reikalaujantį ne tik proto, bet ir įgūdžių. Apie šią sritį medicinos studijų metu dažniausiai sužinoma nedaug, visuomenėje taip pat nedaug kas supranta, ką iš tikrųjų veikia urologai. Ketvirtame medicinos kurse, vos tik susipažinęs su urologijos kasdienybe, operacijomis ir galimybėmis, supratau, kad ši sritis puikiai man tinka. Ši anatomiškai gana siaura chirurginė specialybė turi platų operacijų spektrą ir labai lanksčias darbo galimybes. Per penkis rezidentūros metus nesuabejojau, kad pasirinkau teisingai“, – apie pasirinkimą kalba gydytojas.

Pirmieji atradimai darbe su pacientais

Visi keturi, kalbėdami apie darbo su pacientais pradžią, akcentavo, kaip stipriai keitėsi jų supratimas apie tai, kas medicinoje iš tikrųjų svarbu.

„Operuojamiems pacientams dažnu atveju labai svarbu yra ne pačios operacijos ar procedūros techniniai niuansai, o kur kas didesnę reikšmę jiems turi paprastais žodžiais paaiškinta liga ir gydymo planas, gydytojo dėmesys bei gebėjimas nuraminti. Techninės žinios ir chirurginiai įgūdžiai yra neatsiejami nuo empatijos bei gebėjimo išklausyti pacientą. Mane maloniai nustebino ir tai, kiek daug urologija gali duoti paciento gyvenimo kokybei: neretai net ir nedidelė intervencija ar tinkamai parinktas medikamentinis gydymas padaro labai didelį pokytį žmogaus kasdieniame gyvenime“, – įspūdžiais dalijasi V. Apanavičius.

M. Fabijonavičių labiausiai įsimena pats bendravimo su pacientais pobūdis. „Urologija yra specifinė specialybė, apie kurią dažnai juokaujama. Įdomu tai, kad ir pacientai neretai ateina su tam tikru nusiteikimu. Mūsų darbe yra daug rimtų, sudėtingų ir jautrių situacijų, tačiau dažnai su pacientais galima ne tik rimtai kalbėtis, bet ir žmogiškai pajuokauti. Iš profesinės pusės labiausiai požiūrį į urologiją keitė didėjanti patirtis operacinėje, ypač asistuojant vyresniems kolegoms. Operacijų metu pamatai, kad ne visada viskas vyksta pagal planą, supratau, kaip svarbu yra mokėti greitai reaguoti, išlikti ramiam ir priimti tinkamus sprendimus netikėtose situacijose“, – kalba gydytojas.

„Vis daugiau pacientų atvirai kalba net ir labai jautriomis temomis. Prieš pradėdama dirbti maniau, kad kalbėtis šiomis temomis bus sudėtingiau, tačiau greitai supratau, kad nuoširdus ir paprastas pokalbis padeda greitai sukurti abipusį pasitikėjimą. Rezidentūros pradžioje daugiausia stebi ir mokaisi, o vėliau vis dažniau tenka pačiai priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už pacientą. Būtent tada supratau, kad gydytojo darbe nepakanka vien teorinių žinių – labai svarbi tampa patirtis, gebėjimas įvertinti situaciją ir priimti sprendimus“, – sako B. Dessard.

„Man atradimu tapo tai, kad minimaliai invazinė urologinė intervencija gali išgelbėti gyvybę. Taip pat įspūdį paliko žmogaus kūno galimybės – kaip po sudėtingų rekonstrukcinių operacijų žmonės sėkmingai pasveiksta ir sugrįžta prie pilnaverčio gyvenimo. Na o svarbiausias atradimas buvo tas stiprus ryšys, kuris sukuriamas tarp gydytojo ir paciento per visą jo gydymo kelią", – apibendrina G. Sasnauskas.

Klaidos ir atsakomybė

Vienas atviriausių pokalbio momentų – kalba apie klaidas, be kurių rezidentūra neapsieina.

„Rezidentūra yra penkerių metų mokymosi procesas, todėl natūralu, kad mokantis pasitaiko ir sudėtingų situacijų, ir klaidų. Dirbame su žmonių sveikata, todėl net ir nedidelę savo ar kolegų klaidą išgyvename labai jautriai, nes supranti atsakomybės mastą ir tai, kokią reikšmę gali turėti kiekvienas sprendimas. Tačiau klaidos ir patirtis atneša profesinę brandą ir augina. Man svarbi pamoka buvo suvokimas, kad medicinoje klaidos neturi būti slepiamos ar pamirštamos. Jas reikia analizuoti, aptarti, spręsti ir iš jų mokytis. Manau, kad gebėjimas pripažinti klaidą, iš jos pasimokyti ir ateityje priimti geresnius sprendimus yra labai svarbi gydytojo brandos dalis.“, – apie klaidas, kaip patirtį kalba gydytojas M. Fabijonavičius.

„Rezidentūros metais supratau, kokią didelę reikšmę kasdieniam darbui turi skyriaus mikroklimatas, pagarbus kolegų bendravimas ir komandinis darbas. Labai svarbu žinoti, kad sudėtingoje situacijoje visada gali kreiptis patarimo ar pagalbos į labiau patyrusį kolegą. Tai keičia požiūrį į profesiją. Medicina nėra individualus darbas – geriausių rezultatų pasiekiama tuomet, kai dirbama kaip viena komanda“, – V. Apanavičius akcentuoja komandos vaidmenį sudėtingose situacijose.

Anot B. Dessard, svarbus individualus požiūris į kiekvieno paciento situaciją.

„Viena svarbiausių pamokų buvo suprasti, kad kiekvienas pacientas yra skirtingas. Vieniems svarbu aiški gydytojo rekomendacija, kitiems reikia daugiau laiko, paaiškinimų ar padrąsinimo. Rezidentūra išmokė, kad geri medicininiai sprendimai yra labai svarbūs, tačiau ne mažiau svarbu išmokti pasitarti su kolegomis, jei tai padeda priimti geriausią sprendimą pacientui. Manau, kad geras gydytojas turi būti ne užsispyręs, o pakankamai atviras pripažinti, jog kartais kolega gali pasiūlyti geresnį sprendimą“, – teigia gydytoja.

Sunkumai, budėjimai ir žmonės, kurie lieka

Rezidentūroje iššūkius kelia nuovargis, budėjimai, kaita tarp skyrių ar sričių. Bet kiekvienas šalia sunkumų randa ir šviesią pusę.

V. Apanavičiui iššūkis buvo dažna ciklų kaita tarp skyrių.
„Sudėtingiausia rezidentūros dalis man buvo dažna ciklų kaita tarp skirtingų skyrių. Per trumpą laiką vis tekdavo įsilieti į naujo skyriaus darbą, prisitaikyti prie skirtingų darbo organizavimo principų, susipažinti su naujais kolegomis ir pelnyti jų pasitikėjimą. Tai kėlė nemažai iššūkių, ypač rezidentūros pradžioje. Kita vertus, būtent ši rezidentūros dalis suteikė galimybę susipažinti su daugybe įkvepiančių istorijų, pažinti puikių gydytojų bei kitų komandos narių. Skirtinguose skyriuose buvo galima pasisemti ne tik profesinių žinių ir praktinių įgūdžių, bet ir mokytis bendravimo su pacientais, komandinio darbo bei požiūrio į gydytojo profesiją. Ypač malonu prisiminti gydytojus, kurie savo pasitikėjimu, palaikymu ir pavyzdžiu padėjo man įgyti daugiau pasitikėjimo savimi – tiek kaip būsimam urologui, tiek ir kaip žmogui. Už tai jiems esu nuoširdžiai dėkingas.“ – teigia V. Apanavičius.

M. Fabijonavičius sunkiausiu dalyku vadina naktinius budėjimus ir dokumentacijos naštą, taip pat – gebėjimą atsiriboti.

„Aš turbūt esu žmogus, kuris mėgsta gyventi savo specialybe. Net ir pasibaigus darbo valandoms dažnai galvoji apie pacientus, apie tai, kaip vieną ar kitą operaciją buvo galima atlikti dar geriau, planuoji būsimas operacijas, svarstai, kokius tyrimus ar gydymą paskirti konkretiems pacientams. Mokytis ilsėtis, atsiriboti, atitrūkti svarbu, tačiau sudėtinga, jei sritis tikrai įdomi ir nuolat giliniesi į ją. Rezidentūroje dalis kolegų tapo gerais draugais. Kartu džiaugdavomės sėkmėmis, kartu išgyvendavome ir sunkesnes dienas. Kai šalia yra žmonės, su kuriais gali pasidalinti tomis patirtimis, net ir sunkūs momentai tampa lengvesni“, – rezidentūros kasdienybę apibendrina M. Fabijonavičius.

Barbora Dessard sunkiausiu dalyku vadina būtinybę susitaikyti, kad viską išmokti tobulai neįmanoma.

„Rezidentūros metu norisi išmokti viską, tačiau ilgainiui supranti, kad kiekvienas gydytojas turi savo stipriąsias sritis. Maloniausia prisiminti žmones. Turėjau galimybę dirbti su puikiais gydytojais ir chirurgais, kurių kiekvienas turėjo savitą darbo stilių. Iš vienų mokiausi chirurginių įgūdžių, iš kitų – bendravimo su pacientais ar sprendimų priėmimo sudėtingose situacijose. Rezidentūros metu sutikau ir puikių kolegų, su kuriais užsimezgė labai stipri draugystė. Po įtemptų budėjimų ar sudėtingų dienų galimybė kartu pasijuokti dažnai buvo geriausias būdas atgauti jėgas“, – paprastus džiuginančius dalykus įvardija gydytoja.

Savarankiškumas, kuris nereiškia mokymosi pabaigos

„Savarankiška praktika reiškia dar didesnę atsakomybę, todėl esu įsitikinęs, kad kiekvienas jaunas gydytojas turi nuolat tobulėti ir mokytis iš savo patirties bei kolegų. Ryšį su vyresniais kolegomis vadinu profesionalumu, o ne silpnybės ženklu. Manau, gebėjimas pripažinti, kad ne viską žinai, ir nebijoti pasitarti su labiau patyrusiais kolegomis yra ne silpnybės, o profesionalumo požymis“, – teigia gydytojas V. Apanavičius.

„Urologija yra tokia specialybė, kurioje mokymasis nesibaigia kartu su rezidentūra, – pasakė jis. – Kartais net ir patyrę gydytojai susiduria su klinikiniais atvejais, kuriuos mato pirmą kartą. Tai primena, kad gydytojo mokymasis tęsiasi visą jo profesinį gyvenimą.“, – pabrėžia M. Fabijonavičius būtinybę nuolat tobulintis ir mokytis.

Barbora Dessard jaučiasi pasirengusi savarankiškam darbui, tačiau pabrėžia, kad tai nereiškia mokymosi pabaigos. „Jaučiuosi pasirengusi dirbti savarankiškai, tačiau paskutiniai rezidentūros metai dar labiau sustiprino supratimą, kad gydytojo mokymasis niekada nesibaigia. Žinau, kad visada bus situacijų, kai verta pasitarti su labiau patyrusiais kolegomis. Džiaugiuosi, kad rezidentūros metu pavyko užmegzti labai stiprų ryšį su savo mentoriais ir kolegomis – žinau, kad prireikus visada galėsiu kreiptis patarimo. Manau, kad gebėjimas klausti nėra silpnybė, o atsakomybės ženklas“, – atvirauja gydytoja.

Anot G. Sasnausko, užtikrintumo jausmas ateina ne iš karto.

„Manau, kad esu pasiruošęs dirbti savarankiškai, tačiau reikės laiko, kol jausiuosi pilnai užtikrintas savo sprendimais, ypač sudėtingose situacijose. Dėl to labai svarbu kolektyvas, kuris tave supa ir, esant reikalui, gali padėti." – apie kolegų palaikymą kalba G. Sasnauskas.

Kryptys, kurios traukia labiausiai

„Šiuo metu labiausiai mane domina endourologija, o ypač – akmenligės gydymas. Tai sritis, kuri reikalauja ne tik techninių įgūdžių, bet ir kantrybės, kruopštumo, o kartais net kūrybiškumo ieškant geriausio sprendimo kiekvienam pacientui. Man patinka, kad kiekvienas atvejis gali būti skirtingas ir verčia nuolatos galvoti bei tobulėti. Ne mažiau svarbu ir tai, kad šioje srityje gydymo rezultatai dažnai būna greitai pastebimi. Sėkmingai pašalinus akmenį ar atkūrus šlapimo nutekėjimą, pacientai per trumpą laiką pajunta ryškų sveikatos ir gyvenimo kokybės pagerėjimą. Būtent galimybė derinti sudėtingus techninius sprendimus su apčiuopiama nauda pacientui mane šioje srityje labiausiai ir žavi“, – dalinasi V. Apanavičius.

M. Fabijonavičiui sunku išskirti vieną kryptį – jį domina gan platus spektras kol kas.

„Šioje vietoje man vis dar sunku pasirinkti vieną kryptį, nes urologijoje man įdomu beveik viskas. Kaip ir minėjau, gyvenu šia specialybe, todėl ir išlieka noras mokėti viską, ką tik įmanoma mokėti, ir mokėti tai atlikti tobulai. Man svarbu būti visapusiškai geru urologu chirurgu,“ – teigia jis.

Barbora Dessard savo kryptį jau atrado – tai funkcinė urologija. „Šiuo metu labiausiai mane domina funkcinė urologija ir moterų šlapimo nelaikymo gydymas. Man patinka operacijos, kuriose svarbus kruopštumas, tikslumas ir dėmesys detalėms. Nors dažnai daug dėmesio sulaukia didelės onkourologinės operacijos, man ne mažiau prasminga padėti pacientams susigrąžinti gerą gyvenimo kokybę ir pasitikėjimą savimi“, – atskleidžia savo interesų sritį gydytoja.

G. Sasnauskas savo ateitį sieja su onkourologija. „Jau seniai noriu operacinio darbo, todėl mane labiausiai domina onkourologinė sritis ir didžiosios urologinės operacijos. Taip sutapo, kad per rezidentūrą didžiąją laiko dalį praleisdavau operacinėje, kuo tikrai nesiskundžiu. Operacijos mane labai domina, nes kiekvieno žmogaus kūnas ir onkologinė liga skiriasi ir operacijos metu tenka kūrybiškai spręsti tam tikras situacijas. Tai reikalauja visiško susikaupimo būsenos ir tyliųjų žinių, kurių neperskaitysi vadovėliuose, neišgirsi konferencijose – jas gali gauti tik su patirtimi ir pajautimu. Kiekviena diena tampa nesikartojančiu nauju iššūkiu. Svarbiausia, jog gali padėti onkologine liga sergančiam pacientui, o pakankamai dažnai net ir visai pagydyti ligą. Tai kasdieniniam darbui suteikia labai daug prasmės.“, – kalba gydytojas.

Kas padeda išvengti perdegimo

V. Apanavičius perdegimą vadina realia sveikatos sistemos problema. Riba tarp didelės motyvacijos ir išsekimo kartais būna labai plona.

„Rezidentūros pradžioje, kai esi jaunas ir motyvuotas, budėjimų skaičius dažnai atrodo tik skaičius. Tačiau ilgainiui supranti, kad toks požiūris nėra tvarus. Man asmeniškai geriausia apsauga nuo perdegimo yra fizinis aktyvumas, ypač bėgimas. Sportas padeda atsiriboti nuo darbo, sumažinti įtampą ir „perkrauti“ mintis. Ne mažiau svarbus ir kokybiškas poilsis po budėjimų – supratau, kad poilsis nėra prabanga, o būtina sąlyga norint ilgą laiką išlikti geru gydytoju ir pasirūpinti ne tik pacientais, bet ir savimi. Geriausias ir labiausiai pasiteisinęs būdas atsiriboti nuo darbo bei pasikrauti naujų jėgų man yra bėgimas, dalyvavimas maratonuose. Patinka tai, kad nuoseklus darbas čia duoda aiškiai matomų rezultatų – tai nuolat primena, jog kantrybė, disciplina ir nuoseklumas anksčiau ar vėliau atsiperka. Manau, šios pamokos puikiai praverčia ir gydytojo darbe. Taip pat mėgstu aktyvų laisvalaikį gamtoje, ypač kalnuose, kur galima visiškai atsiriboti nuo kasdienės rutinos. Man svarbus ir laikas su šeima bei draugais – tai padeda atgauti jėgas ir išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Kai lieka laiko, mėgstu skaityti knygas, žiūrėti gerus filmus, atrasti naujas vietas pavalgyti ir išbandyti naujų skonių. Ateityje norėčiau daugiau laiko rasti ir kitoms ištvermės sporto šakoms – dviračiui bei plaukimui.“, – apie laisvalaikio svarbą kalba gydytojas.

M. Fabijonavičius pripažįsta, kad rezidentūroje nuo perdegimo apsisaugoti visiškai nepavyksta, bet jį palaiko sportas, draugai ir šeima. „Sportas man visada buvo svarbi gyvenimo dalis, kuri veikia kaip meditacija. Atsitraukti nuo darbo padeda ir kelionės bei atostogos“, – sako jis.

„Artimųjų palaikymas, geri kolegos ir humoro jausmas turbūt buvo geriausia prevencija nuo perdegimo studijų metais. Gebėjimas pasijuokti iš situacijų ir kartais iš savęs ne kartą padėjo lengviau įveikti įtemptas dienas. Rezidentūra taip pat išmokė, kad poilsis yra ne mažiau svarbus nei darbas – atostogų metu reikia leisti sau iš tikrųjų atsijungti, pabūti su šeima ir pailsėti“, – teigia gydytoja Barbora Dessard.

Ką keistų rezidentūros programoje

M. Fabijonavičius rezidentūros metu daug stažavosi pažangiose Europos ligoninėse – ir ši patirtis paskatino susimąstyti, ką būtų verta perkelti į Lietuvos sistemą.

„Ten turėjau galimybę pamatyti, kaip dirba rezidentai ir gydytojai kitose sistemose, todėl norėtųsi kai kuriuos geruosius principus pritaikyti ir Lietuvos rezidentūros programoje. Labiausiai įstrigo didesnė rezidentų atsakomybė. Man atrodo, kad būtent tada, kai rezidentas realiai gali prisiimti atsakomybę už konkretų pacientą, jo ištyrimo ir gydymo planą, tuomet ir vyksta didžiausias mokymasis. Tuomet kiekvieną sprendimą apgalvoji ne vieną kartą, įvertini galimas alternatyvas, rizikas ir pasekmes. Tai labai augina kaip būsimą specialistą“, – teigia jis.

Barbora Dessard į tą patį klausimą žvelgia iš kitos pusės – jai didžiausia rezidentūros stiprybė jau egzistuoja, tik verta ją labiau išnaudoti.

„Manau, kad viena didžiausių rezidentūros stiprybių yra galimybė dirbti skirtingose ligoninėse rezidentūros metu ir susipažinti su įvairiomis urologijos sritimis – onkourologija, rekonstrukcine chirurgija, akmenlige, skubiąja pagalba ir kitomis. Jeigu kažką norėčiau dar labiau paskatinti veikti, tai būtų aktyvus šių galimybių išnaudojimas. Manau, būtent ši įvairovė formuoja visavertį specialistą. Kiekviena rotacija leidžia pamatyti kitokį darbo organizavimą, išmokti naujų metodų ir pasisemti patirties iš skirtingų specialistų. Ši įvairovė padeda formuotis visapusiškam urologui. Nebijokite išbandyti kuo daugiau skirtingų sričių ir pasinaudokite kiekviena galimybe mokytis. Kartais būtent netikėta patirtis padeda atrasti savo vietą. Nebijokite savimi pasitikėti. O svarbiausia – mėgaukitės tuo, ką darote. Kai specialybė iš tiesų patinka, noras mokytis ir tobulėti ateina natūraliai“, – linki B. Dessard.

Palinkėjimai ateities kolegoms

Būsimiems kolegoms V. Apanavičius pataria neskubėti. „Palinkėčiau neskubėti priimti sprendimo ir kuo daugiau laiko praleisti skirtingose praktikose. Tik pamačius kasdienį skyriaus darbą, pabendravus su gydytojais ir pacientais galima iš tikrųjų suprasti, kurioje specialybėje jautiesi geriausiai. Taip pat nebijoti užkalbinti gydytojų, klausti, rodyti motyvaciją ir iniciatyvą – dauguma tai vertina ir noriai dalijasi savo patirtimi. Galiausiai, renkantis specialybę svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pačią medicinos sritį, bet ir į žmones, su kuriais teks dirbti. Gera komanda ir palaikantis kolektyvas gali tapti ne mažiau svarbūs nei pati specialybė“, – siūlo gydytojas.

„Palinkėčiau labai gerai įsivertinti visus specialybės pliusus ir minusus. Renkantis specialybę verta apgalvoti apie tai, kas bus įdomu ne tik dabar, bet ir ateinančius penkerius metus, o turbūt ir visą likusį gyvenimą. Būtent taip dariau pats rinkdamasis urologiją ir kol kas manau, kad šis pasirinkimas visiškai pasiteisino. Urologija manęs dar nė karto nenuvylė. To paties linkėčiau ir ateinančioms kartoms: atrasti specialybę, kuri ne tik tinka, bet ir ilgainiui išlieka įdomi bei prasminga.“, – M. Fabijonavičius kviečia žvelgti toliau nei ši diena renkantis profesinį kelią.

Barbora Dessard linki drąsos ir atvirumo netikėtumams. Pasak jos, svarbiausia išnaudoti visas galimybes mokytis, išbandyti skirtingas sritis ir nebijoti ieškoti savo kelio, nes kiekviena patirtis padeda geriau suprasti, kurioje srityje norisi save realizuoti, o pasitikėjimas savimi ir mėgavimasis tuo, ką darai, leidžia natūraliai išlaikyti norą mokytis ir tobulėti, kai specialybė iš tiesų patinka.

Anot G. Sasnausko, išbandymai yra natūrali šio kelio dalis. Jis siūlo per medicinos studijų metus išbandyti skirtingas specialybes ir atrasti savo sritį, renkantis tai, kas bus įdomu ir suteiks džiaugsmo kasdien ateityje.

Lietuvos urologų draugija sveikina Vilių Apanavičių, Mantą Fabijonavičių, Barborą Dessard ir Gustą Sasnauską, sėkmingai baigusius urologijos rezidentūrą, ir linki nuolat judėti pirmyn srityje, kurioje dera chirurginis tikslumas, mokslinis smalsumas ir žmogiškas ryšys.