Nuo robotinės chirurgijos iki seksualinės sveikatos: Vilniuje urologai aptarė, kas šiandien keičia klinikinę praktiką

2026-09-27

Rugsėjo 25 d. Vilniuje vykusi VUL Santaros klinikų Urologijos centro kasmetinė konferencija jau 13 metų suburia gydytojus pasidalinti patirtimi apie robotinę chirurgiją, onkourologiją ir kasdienėje praktikoje aktualiausias temas. Programą kuruojantis VUL Santaros klinikų Chirurgijos klinikinės grupės vadovas doc. dr. Albertas Čekauskas pasidalijo mintimis, kodėl toks platus žvilgsnis į urologiją renginiui svarbus kiekvienais metais.

Vienas renginys, visas specialybės spektras

Pagrindinė šių seminarų idėja nesikeičia jau daugiau nei dešimtmetį – neapsiriboti viena urologijos kryptimi, o suteikti galimybę per vieną dieną pažvelgti į specialybę iš kelių perspektyvų vienu metu.

„Urologija šiandien yra labai plati ir sparčiai besikeičianti specialybė. Vienoje pusėje matome didžiulę technologinę pažangą – robotinę chirurgiją, naujus diagnostikos ir gydymo metodus, vis didesnes galimybes individualizuoti gydymą. Kita vertus, didelę mūsų kasdienio darbo dalį sudaro problemos, kurios nėra naujos, tačiau reikalauja labai tikslaus klinikinio sprendimo, patirties ir gebėjimo pasirinkti konkrečiam pacientui tinkamiausią gydymo strategiją. Todėl norėjome, kad konferencijos programa atspindėtų ne vieną urologijos kryptį, o visą jos spektrą – nuo onkourologijos ir chirurgijos iki andrologijos, moterų urologijos, infekcijų, akmenligės ir seksualinės sveikatos“, – apie tai, kodėl toks platus žvilgsnis šiandien tapo būtinybe, o ne pasirinkimu, dalinasi dr. A. Čekauskas.

Šis principas atsispindėjo ir programos struktūroje: keturi tematiniai blokai, kiekvienas su savo diskusijos segmentu, leido chirurginę technologiją ir kasdienę ambulatorinę praktiką aptarti ne kaip atskiras temas, o kaip vieną klinikinį kelią.

Onkourologija ir chirurgija: nuo šlapimo pūslės vėžio iki inkstų akmenligės

Programą atvėrė onkourologijos ir chirurgijos blokas. Aptarta neinfiltruojančio šlapimo pūslės vėžio šiuolaikinė diagnostika ir gydymas, o atskirame pranešime nagrinėtos mHSPV (metastazavusio hormonams jautraus prostatos vėžio) gydymo strategijos – nauji įrodymai ir vaistų sąveikos vertinimas. Prof. Arūnas Želvys pristatė pirminės hiperoksalurijos ir šlapimo takų akmenligės sąsajas, o gyd. urologas Marius Anglickis – šiuolaikinį požiūrį į vyrų seksualinę sveikatą. Taip jau pirmojoje dalyje susijungė dvi kryptys, kurios konferencijoje kartosis dar ne kartą: aukšto lygio onkologinė diagnostika ir problemos, su kuriomis pacientas atkeliauja į kasdienį urologo kabinetą.

Robotinė chirurgija: nuo technologijos iki klinikinio sprendimo

Robotinė chirurgija viena ryškiausių temų – ir ne tik kiekybės, bet ir gylio prasme. Dr. A. Čekauskas pristatė bendrą robotinės chirurgijos dabartį ir ateitį, o toliau programa perėjo prie konkrečių taikymo sričių: dr. Gediminas Platkevičius kalbėjo apie robotų asistuojamos laparoskopinės inkstų rezekcijos privalumus, dr. Augustinas Matulevičius – apie laparoskopinio ir robotinio GPH chirurginio gydymo galimybes. Tokia seka leido į temą pažiūrėti ne kaip į vienkartinį pranešimą apie naują įrangą, o kaip į nuoseklų klausimą: kam, kada ir kodėl robotinė chirurgija realiai keičia gydymo rezultatą.

„Robotinė chirurgija nebėra vien klausimas apie pačią technologiją. Šiandien svarbu kalbėti apie tai, kaip ją integruojame į klinikinę praktiką, kokiems pacientams ir kokioms operacijoms ji suteikia didžiausią vertę, kaip užtikrinama komandos kompetencija ir kaip vertiname gydymo rezultatus. Technologija savaime nėra gydymo tikslas – ji yra priemonė, kuri turi būti naudojama ten, kur gali suteikti pacientui kliniškai reikšmingos naudos. Todėl robotinės chirurgijos plėtra kartu reiškia ir didesnę atsakomybę: nuolat mokytis, vertinti rezultatus, dalytis patirtimi ir sekti tarptautines gydymo praktikos kryptis“, – teigia dr. A. Čekauskas.

GPH ir prostatitas: kai pasirinkimų daugėja, sprendimas tampa sudėtingesnis

Antrasis programos blokas grįžo prie gerybinės prostatos hiperplazijos ir apatinių šlapimo takų simptomų – vienos dažniausiai urologo kabinete sutinkamų problemų. Gyd. Rokas Abaturovas pristatė mažai invazinę GPH chirurgiją, dr. A. Matulevičius tęsė laparoskopinio ir robotinio gydymo galimybių temą iš praktinės pusės, o dr. Marius Snicorius kalbėjo apie inovatyvius prostatito ir GPH simptomų kontrolės aspektus. Šių pranešimų seka atskleidė tai, kas šiandien apibrėžia GPH gydymą: metodų pasirinkimas išaugo tiek, kad pagrindiniu klinikiniu iššūkiu tampa ne technologijos prieinamumas, o individualaus sprendimo – pagal paciento simptomus, gyvenimo kokybę ir gretutines būkles – paieška.

Andrologija ir moterų urologija – neatsiejama specialybės dalis

Konferencija skyrė atskirą dėmesį reprodukcinei ir moterų urologinei sveikatai, temoms, kurios vis aiškiau įsitvirtina kaip lygiavertė specialybės dalis, o ne papildoma tema. Gyd. Rūta Žulpaitė kalbėjo apie pakitusios spermogramos vertinimą ir tolesnius diagnostikos bei gydymo žingsnius, gyd. Aivaras Grybas – apie chirurginio jatrogeninio šlapimo nelaikymo gydymo galimybes, o dr. Marija Barisienė pristatė moterų šlapimo nelaikymo gydymo naujoves. Kartu šie trys pranešimai priminė, kad urologo darbas neapsiriboja ligos gydymu chirurginiu būdu – jame lygiai taip pat svarbi seksualinė funkcija, vaisingumas ir šlapinimosi kontrolė kaip gyvenimo kokybės dalis.

Infekcijos, dirglioji šlapimo pūslė, akmenligė – kasdienybė, kuri nedingsta

Trečiasis blokas sugrąžino dėmesį prie problemų, kurios kasdien sudaro didžiąją dalį urologo darbo krūvio. Gyd. Marius Markevičius aptarė dirgliosios šlapimo pūslės sindromą ir su juo susijusias būkles, gyd. Ignas Lukošius pristatė šiuolaikinį požiūrį į šlapimo takų infekcijų valdymą, o gyd. Barbora Dessard – terpenų preparatų poveikį gydant inkstų ir šlapimtakių akmenligę. Būtent šis blokas, sudėtas šalia robotinės chirurgijos ir onkourologijos temų, ir apibrėžia visos konferencijos logiką.

„Man atrodo svarbu, kad konferencijoje būtų vietos ne tik toms temoms, kurios šiuo metu yra technologinio progreso priešakyje. Urologas kasdien susiduria su pacientais, kuriems reikia spręsti labai konkrečias problemas – šlapimo takų infekciją, akmenligę, šlapinimosi sutrikimus, seksualinės funkcijos ar vaisingumo klausimus. Todėl norėjome išlaikyti balansą tarp naujovių ir kasdienės praktikos. Būtent tada konferencija tampa naudinga ne tik kaip vieta išgirsti naują informaciją, bet ir kaip galimybė parsivežti žinių, kurias galima pritaikyti savo darbe“, – pasakoja dr. A. Čekauskas.

Diskusija – ne priedas, o esminė renginio dalis

Kiekvienam programos blokui skirtas atskiras diskusijų segmentas – sprendimas, kuris „Urologijos seminaruose“ taikomas jau tradiciškai. Tai leidžia ne tik išklausyti kolegos pristatomą klinikinę patirtį, bet ją iš karto ir apsvarstyti – palyginti gydymo algoritmus, aptarti metodo pritaikymą skirtingoms pacientų grupėms. Šių metų renginį papildė žurnalo „Internistas“ urologijai skirtas priedas, kuriame dalis konferencijoje nagrinėtų ir kitų aktualių urologijos temų išplėtota rašytiniu formatu – galimybė prie klausimų sugrįžti ir po renginio.

„Manau, kad tokio formato renginiuose labai svarbi yra ne tik pati paskaita. Ne mažiau vertinga tai, kas vyksta po jos – klausimai, diskusija, skirtingų centrų patirties palyginimas. Urologijoje turime daug situacijų, kai nėra vieno universalaus sprendimo, todėl kolegų patirtis gali būti labai svarbi. Vienas gydytojas gali pristatyti konkretų metodą ar technologiją, tačiau diskusijoje atsiranda platesnis klinikinis kontekstas – kada tą metodą rinktis, kokie jo privalumai ir ribojimai, kokią vietą jis užima tarp kitų gydymo galimybių. Būtent tokio profesinio dialogo norime šiuose seminaruose“, – dalijasi dr. A. Čekauskas.

Trylika metų nuoseklaus darbo

Per trylika „Urologijos seminarų“ gyvavimo metų keitėsi gydymo metodai, įsitvirtino robotinė chirurgija, plėtėsi medikamentinio gydymo galimybės, daugiau dėmesio imta skirti paciento gyvenimo kokybei. Nesikeitė tik viena – priežastis, dėl kurios renginys kasmet vyksta.

„Per trylika metų keitėsi ir pati konferencija, ir urologija. Atsirado naujų technologijų, pasikeitė gydymo galimybės, kai kurios temos tapo gerokai aktualesnės nei anksčiau. Tačiau išliko pagrindinė priežastis, dėl kurios šį renginį organizuojame – noras suburti kolegas ir sukurti erdvę profesiniam dialogui. Smagu matyti, kad į konferenciją kasmet susirenka tiek daug kolegų, kurie ne tik ateina išklausyti pranešimų, bet ir aktyviai diskutuoja, dalijasi savo patirtimi. Manau, kad būtent toks bendruomeniškumas ir leidžia renginiui išlikti aktualiam“, – teigia dr. A. Čekauskas.

Konferencijos vertė, kaip ir anksčiau, matuojama ne pranešimų skaičiumi, o tuo, kas vyksta greta jų – susitikimu, diskusija ir galimybe pasitikrinti savo klinikinį sprendimą kolegų patirties lauke.