Apie mus

Urologijos, kaip atskiros medicinos specialybės pradžia, Lietuvoje galima laikyti 1809 metus, kuomet Vilniaus Universiteto Chirurgijos katedros vedėjas prof. J. Niškovskis perskaitė pranešimą apie 28 litotomijas, atliktas Vilniuje ir kituose Europos miestuose. Vėlesniame istoriniame periode – tarpukario laikotarpiu ir pirmaisiais pokariniais metais – žymūs Lietuvos medikai V. Kuzma, V. Kanauka, prof. K. Katilius, prof. P. Norkūnas savo darbais ir pedagogine veikla sudarė prielaidas praėjusio amžiaus viduryje šiuolaikinių organizacinių medicinos mokslo struktūrų formavimuisi.
1965 metais vasario 19 dieną 23 respublikos urologai, atstovaujantys 28 mūsų šalyje dirbusius specialistus, įkūrė Lietuvos Urologų draugiją. Pirmasis draugijos pimininkas, vadovavęs jai iki savo mirties 1987 metais, buvo docentas Česlovas Sinkevičius. Kolegų prisiminimu, tai buvo puikus klinicistas, mokslininkas ir pedagogas, paskelbęs per 200 mokslinių publikacijų, 2 monografijas. Jam vadovaujant, apgintos 2 medicinos mokslų kandidatų.
Kalbant apie laikotarpį iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, reikia pažymėti, kad tiek buvęs LUD vadovas Č. Sinkevičius, tiek kiti žymūs Lietuvos urologai – med. m. k. S. Mičelytė, nuo 1987 m. draugijai vadovavęs doc. A. Radavičius, prof. B. Dainys, doc. P. Černiauskas, doc. K. Jocius ir kiti – palaikė glaudžius mokslinius ryšius su buvusios TSRS ir užsienio urologijos centrais ir žinomais specialistais.

Lietuvos urologų pripažinimą liudija tai, kad vienas paskutiniųjų Visasąjunginės urologų draugijos plenumų vyko Vilniuje 1988 metais – draugiškai ir produktyviai bendradarbiauta su Maskvos medicinos akademijos profesoriais N. A. Lopatkinu, A. F. Darenkovu. Minėtame laikotarpyje užmegzti glaudūs ryšiai su Rostovo prie Dono Medicinos instituto profesoriumi V. Rusakovu, kuris nuo 1977 metų dalinosi patirtimi šlaplės striktūrų operacinio gydymo klausimais, taip pat iš JAV, Čikagos, atvykusiu urologu L. Seibučiu, kurio pagalba, nežiūrint politinių kliūčių, 1978 m. pradėta transuretrinės prostatos rezekcijos Vilniaus m. Universitetinėje ligoninėje. Bendradarbiauta su kolegomis iš Bulgarijos – prof. Červakovu, Čekoslovakijos – prof. J. Navratilu – vienu iš terapinės a. renalis embolizacijos pradininkų Europoje, 1976 m. padėjusiu įdiegti šią metodiką Lietuvoje, Berlyno Šarite klinikos profesoriumi M. Mioleriu.

Ypatingai paminėtini ryšiai su Lenkijos urologais, užmegzti 1974 metais. Bendradarbiaujant su tuometiniu Lenkijos Urologų draugijos pirmininku prof. J. Veselovskiu, Varšuvos Medicinos akademijos prof. V. J .Nieliubovičiumi, prof. Z. Volskiu ir kt. buvo suorganizuoti bendri draugijų posėdžiai 1974, 1980 ir 1989 metais. Bendradarbiavimas su šios šalies kolegomis tęsiasi iki šiol.

Daugiau ar mažiau reguliarūs ryšiai šiuo laikotarpiu palaikyti ir su Pabaltijo respublikomis – šio regiono urologų konferencijos vyko 1973 m. Rygoje, 1977 m. – Kaune, 1982 m. – Taline, kur mūsų kolegos dalyvavo ir skaitė pranešimus, nors tuometinio laikotarpio bendravimas su Latvijos ir Estijos urologų draugijomis nepasiekė lauktos apimties.

Susidarius politinėms prielaidoms, 1990 metais IV Visasąjunginiame urologų suvažiavime Maskvoje LUD delegacija oficialiai pareiškė išstojanti iš Visasąjunginės Urologų draugijos. Nuo tada stiprėja ryšiai su Vakarų Europos šalių kolegomis. 1993 – 1997 m. dalis mūsų kolegų dalyvavo Europos Urologų Draugijos organizuotose ESU (European School of Urology) kasmetiniuose seminaruose Pabaltijo šalių urologams. Nuo 2000 metų reguliariai vyksta Baltijos šalių regioniniai kongresai. Šiais metais Baltic25 vyko Vilniuje, kitąmet – Rygoje.

Nuo įkūrimo iki dabar draugijos narių skaičius išaugo iki 200 (2023 metais). Problematiškas tebelieka tolygus urologinės pagalbos užtikrinimas visoje Lietuvos teritorijoje – maždaug du trečdaliai kolegų dirba Vilniuje ir Kaune. Todėl šalia mokslinės veiklos draugija kelia sau tikslą pagal galimybes padėti optimizuoti urologinę pagalbą visoje šalyje.